Minčių laukai

Lietuvių tautą jungia atskirtis (mintis gimė iš A.M. dainos “Geltona.Žalia.Raudona”: …vienkiemių miestas…).

Juodoji skylė pražydo mano galvoje, todėl taip seniai čia kažką peckeliojau. Užtat dabar turiu vieną mintelę, kuri gimė, kai su tėčiu filosofavom apie gyvenimą (tiksliau, aš mėčiau gilias mintis, o jis jas traiškė logikos gniaužtais). Pokalbio idėja buvo tokia, jog laikas eina labai greitai ir mes net nepastebime, kaip vienas penkmetis lenkia kitą. Ir tada supratau, kad tik tiems žmonėms, kurie stovi vietoje ir neturi nieko ypatingo savo prisiminimuose, atrodo, kad laikas eina labai greitai. Kadangi aš turiu daug prisiminimų (tiek teigiamų, tiek neigiamų), tai jie tarsi ištempia tą visą praėjusį laikotarpį ir tada suvokiu, kad vis tik prabėgo velniškai ilgas laiko tarpas ir ne taip jau žaibiškai tas laikas lekia. Stabdykime savo laiką prisiminimais…arba kaip sakė Faustas: SUSTOK AKIMIRKA ŽAVINGA!

Ar galima gyventi prasmingą gyvenimą ir galvoti, kad jis beprasmis?

Ir nors pas mus tamsu - aš drąsiai į priekį žengiu.

Jūros gilumos akių mergaite, aš prisimenu Tave kasnakt…Vėl…

Pamenu, kai su draugu bėgom nuo lietaus. Keistas jausmas apėmė, kai bebėgant jaučiau atsimušančius į kulnus didelius lietaus lašus ir girdėjau šniokščiant stichiją čia pat už nugaros. Likom sausi ir saugūs. Tada pagalvojau, jog dažnai bėgame nuo kažko, kas mus gali “sušlapinti”. Po akimirkos jau stovėjau lietuje ir žiūrėjau į dangų - juk neverta slėptis nuo to, kas mus vejasi.

Aš Tau parodysiu vidurinį pirštą ir įsižeisiu, jei ne taip suprasi.

Manymas, jog esi netobulas, jau yra vienu žingsniu arčiau tobulumo negu galvojimas atvirkščiai.

Tobulumas yra ribotas, o jo didžiausias priešas - bandymas.

Kodėl upė išdžiuvo? Kodėl nuvyto gėlės? Kodėl mes galvojam, kad dėl viso šito yra kaltos lėlės?